Trupa
December 20, 2009
Žvelgiu į veidrodį. Kojos dar lieknesnės nei iki šiol, o veidas nusėtas raudonom dėmėm.
Pusryčiams sauja saldainių.
Groja maroon, o pirštai juda į taktą spaudydami juodus mygtukus.
Nekenčiu jos, jos monologų, nekenčiu jo dėl jo dingimų.Nekenčiu ir dar vienos jos, kuri kol kas isiveržus į priekį ir vis dar kenkia man tarytum skierys paleistas pirmą kartą į laisvę iš konservo. Lyg jam būtų trukę oro ir dabar jis jo gavęs. Nekenčiu visų aplink, masinė psichozė prasideda…
Noriu greičiau nešdintis iš čia. Palikt viską rudom ir juodom spalvom, nesinori taisyti į baltą.
To nereikia, jei nori išgyventi. Keisti popieriaus lapus taip, kad nepalūžčiau ir kas kart naujas neatsibostų. Nesijaučiu protinga, bet protingai kvaila. Taip nuostabu būtų būti tokiai kaip ir anksčiau. Dar kvailesnei. Ir kodėl aš taip? Kodėl žmonės tokie kvaili ir nemato taip, kaip matyčiau aš. Gi jie kvaili, o aš jau protingai kvaila!
Bet ji brangi buvo todėl, kad sakydavo, jog žmonės esantys čia, jie kitaip ir nematys, tik pabėgus tapsiu tuo kuo svajoju. Ten busiu mylima ir paisoma. Toje erdvėje, nes šioj, Pompejos kaulų trapumas įgaus pagreitį.
